vykdyti tarptautinio lygio onkologijos šakos mokslinius tyrimus, kurių rezultatai pagerintų onkologinių ligonių gydymo efektyvumą bei sumažintų mirtingumą nuo vėžio, rengti mokslininkus ir aukštos kvalifikacijos specialistus, stiprinti šalies mokslinį potencialą bei konkurencingumą Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto klinikoje teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Tai vienintelė specializuota, Europos vėžio institutų organizacijos akredituota onkologijos įstaiga Lietuvoje.
Gediminas
gyvena Salantuose, nedideliame Žemaitijos miestelyje. Gediminą
draugai žino kaip aktyvų visuomenininką, jo pilna visur: miestelio
bendruomenės gyvenime, draugų susibūrimuose. Gediminas jau 20 metų
groja muzikiniame ansamblyje, su kuriuo apvažiavo ne vieną Europos
miestą. Ansamblis pelnęs ne vieną aukštą įvertinimą
tarptautiniuose konkursuose. Mėgstama veikla, draugai, ir 4 anūkai
yra Gedimino gyvenimo džiaugsmas.
Šiuo
metu Gediminas serga inkstų vėžiu. Čia jo pasakojimas apie tai.
„Vieną
2006-ųjų gražią ir saulėtą dieną savo šlapime pastebėjau
tirštą kraujo masę. Gydytojas nusiuntė mane pas urologą, šis
paskyrė tyrimus. Grįžęs namo dėl nežmoniško skausmo susmukau.
Mane skubiai nuvežė į ligoninę, atliko tyrimus ir nutarė
pašalinti inkstą. Pašalintasis inkstas svėrė 2 kilogramus. Vėžys
jau buvo nukeliavęs į apatinę tuščiąją veną, teko operuoti ir
ją. Ligoninėje praleidau 14 dienų.
Nors
mano gydytojas, pas kurį lankiausi daugelį metų, ir keli
specialistai, tarp kurių buvo ir urologas, atlikęs išvaržos
operaciją, matė tipinius simptomus, tokius kaip varikozinis venų
išsiplėtimas ar aukštas spaudimas, inkstų sutrikimas man
diagnozuotas nebuvo.
2007-ųjų
gegužę po patikrinimo kompiuterine tomografija mano pilve buvo
rasta daug vėžio pažeistų limfmazgių. Jiems pašalinti buvo
atlikta dar viena operacija,
Kitas
kompiuterinės tomografijos tyrimas, atliktas 2009-ųjų lapkritį,
parodė keletą vėžinių limfmazgių kairėje krūtinės srityje.
Tuo metu buvo tiriami nauji pirmos eilės vaistai, ir aš džiaugiausi
galėdamas būti šių tyrimų dalimi, nors dėl nepageidaujamų
poveikių blogai jaučiausi beveik visą laiką. 2010m. limfmazgiai
kairėje krūtinės srityje ir toliau augo, ir man buvo skirtas
intensyvios radiacijos kursas.
2010-ųjų
vasario mėn. atlikti tyrimai neparodė jokių naujų darinių,
tačiau tų pačių metų gegužę pradėjau jausti neįprastai
stiprų skausmą dešiniajame klube. Tyrimai parodė didžiules
metastazes dešiniajame klube ir gaktikaulyje. Gaktikauliui nebuvo
galima nieko padaryti, bet buvo atlikta didžiulė operacija, kurios
metu pakeistas klubo sąnarys ir du trečdaliai šlaunikaulio.
2011-ųjų
vasarą buvau nusiųstas radiologiniam gydymui, kuris turėjo padėti
nuo stipraus klubo ir gaktikaulio skausmo. Buvo nustatyta, kad ant
gaktikaulio išsivystė naujas teniso kamuoliuko dydžio auglys. Jis
nebuvo pastebėtas įprastinių visai neseniai prieš apsilankymą
onkologinės radiacijos skyriuje atliktų tyrimų metu. Maždaug tuo
pat metu pradėjau dalyvauti kito vaisto tyrimuose. Kol kas patiriu
tik kelis nepageidaujamus poveikius, tačiau atsirado kelios naujos
metastazes šonkauliuose ir kryžmenyje.
Manęs
čia šiandien nebūtų be nuolatinės mano žmonos Janinos meilės
ir paramos, be vaikų ir anūkų meilės, be mano gydytojo onkologo,
kuris nuolat sugalvoja naujų būdų, kaip išlaikyti mane gyvą, be
mano šeimos, draugų padrąsinimų ir, nepatikėsite-be muzikos.“
Apžvalginis
straipsnis apie chemoterapijos ir biologines terapijos galimybes
Pažengusiu
inkstų vėžiu sergantiems pacientams atlikta chirurginė operacija
paprastai vėžio neišgydo, tačiau operacija gali susilpninti ligos
simptomus. Pažengusia ar metastazavusia inkstų ląstelių karcinoma
sergantiems pacientams vietoje operacijos arba kartu su ja gali būti
skiriamas medikamentinis gydymas. Vaistų taip pat gali būti
skiriama tais atvejais, kai praėjus kuriam laikui po operacijos
vėžys atsinaujina.
Toliau
išvardyti dažniausi pažengusiu inkstų vėžiu sergantiems
pacientams skiriami vaistai.
Interleukinas-2
(IL-2, imuninė terapija). Šis
vaistas aktyvuoja Jūsų organizmo imuninę sistemą ir skatina ją
kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Vaistas švirkščiamas į veną
5 dienas, kai pacientas gydomas ligoninėje. Gydymo kursas kartojamas
po 15 dienų ir gali būti skiriamas pakartotinai dar po 12 savaičių
nuo pirmosios dozės vartojimo. Gydymas IL-2 gali sukelti sunkių ir
net pavojų gyvybei galinčių lemti šalutinių reiškinių. Gali
pasireikšti tokie šalutiniai reiškiniai: sumažėjęs
kraujospūdis, karščiavimas, inkstų nepakankamumas ir nereguliarus
širdies susitraukimų ritmas. Dėl šios priežasties gydymas IL-2
skiriamas tik tuomet, jeigu Jūsų sveikatos būklė yra pakankamai
gera, kad galėtumėte toleruoti galimus šaltinius reiškinius
(pavyzdžiui, karščiavimą, šaltkrėtį, raumenų skausmą,
nuovargį bei injekcijos vietos sudirginimą ar skausmą vaisto
skiriant į veną).
Antiangiogeninė
arba tikslinė vėžio terapija. Šis
gydymo metodas skiriamas pažengusiu arba metastazavusiu inkstų
vėžiu sergantiems pacientams kaip alternatyvus gydymo metodas arba
kai gydymas IL-2 buvo neveiksmingas. Kai kurie iš šių vaistų
tiekiami tablečių forma ir gali būti vartojami per burną, tuo
tarpu kiti vaistai švirkščiami į veną. Šie vaistai dažniau
skiriami vieni, o ne derinyje su kitais vaistais. Dažniausi
šalutiniai reiškiniai yra tokie: bėrimas, nuovargio jausmas ir
padidėjęs kraujospūdis.
Tikslinis
gydymo metodas. Tai
naujas gydymo metodas, kai vaistai veikia tik vėžines ląsteles.
Šie vaistai sukurti tokiu būdu, kad lėtina vėžinių ląstelių
auginą ir vadinami „tikslinio poveikio“, kadangi sutrikdo tam
tikrus vėžio augimo proceso mechanizmus. Tikslinė terapija negali
išgydyti vėžio, tačiau vartojant šių vaistų gali pailgėti
pacientų išgyvenimas ir susilpnėti ligos simptomai. Inkstų vėžiu
sergantiems pacientams šie vaistai sutrikdo naujų kraujagyslių
augimą ir slopina tam tikrus ląstelių augimo veiksnius.
Antiangiogeninė
terapija. Tai
vaistai, kurie susilpnina vėžio aprūpinimą krauju ir tokiu būdu
sulėtina ar sustabdo auglio augimą. Šie vaistai veikia tiksliškai
į auglį maitinančias kraujagysles. Tam, kad auglys augtų ir
išliktų, reikalingos kraujagyslės. Inkstų augliai priklauso nuo
šių kraujagyslių būklės, todėl gydymas vadinamaisiais
antiangiogeniniais (kraujagysles veikiančiais) vaistais gali ilgam
laikui sulėtinti ar sustabdyti auglio augimą.
Biologinė
terapija arba imuninė terapija. Šie
vaistai aktyvuoja organizmo imuninę sistemą ir skatina ją kovoti
su vėžinėmis ląstelėmis. Imuninės terapijos reikšmė vis
didėja, tačiau iki šiol pažengusiu inkstų vėžiu sergantiems
pacientams šie vaistai skiriami dar tik klinikinių tyrimų metu.
Gydymo rezultatai labai įvairūs, ilgalaikė ligos remisija
pasiekiama labai retai.
Spindulinis
gydymas. Vėžinėms
ląstelėms naikinti naudojama didelės energijos jonizuojančioji
radiacija. Šis gydymo metodas neskiriamas pirminei inkstų ląstelių
karcinomai gydyti. Tačiau kartais spindulinis gydymas skiriamas tais
atvejais, kai vėžys išplinta į kaulus, ir naudojamas skausmui
malšinti ir apsaugoti nuo kaulų lūžių.
Paliatyvus
gydymas. Šis
gydymo metodas vėžiu sergantiems pacientams skiriamas ligos
simptomams silpninti ir ligos išplitimui lėtinti, siekiant
išlaikyti pacientų gyvenimo kokybę ir jų gebėjimą gyventi kiek
įmanoma savarankiškai bei patenkinamos būklės. Inkstų vėžiu
sergantiems pacientams biologinė terapija kartu su vaistais nuo
skausmo yra perspektyviausias paliatyvaus gydymo būdas. Taip pat
gali būti skiriamas gydymas kitiems fiziniams ar emociniams
simptomams slopinti. Šiuo tikslu gali būti skiriamas spindulinis
gydymas, chemoterapija ir kiti vaistai.
Visi
gydymo metodai gali būti naudingi ir gali sukelti šalutinį
poveikį, visa tai reikia aptarti su savo gydytoju. Toliau
apibūdinami inkstų vėžio gydymo metodai.
Chirurginė
operacija. Tai
paprastai pirmasis gydymo būdas. Chirurginė inkstų ląstelių
karcinomos rezekcija (pašalinimas) išlieka vieninteliu žinomu
veiksmingu lokalizuoto vėžio gydymo metodu. Šis gydymo metodas
taip pat taikomas siekiant palengvinti metastazavusia liga sergančių
pacientų būklę. Jeigu iš pradžių atliekama operacija, vėliau
gali būti skiriami papildomi gydymo metodai, kurie skirti
atitolinti vėžio recidyvo atsiradimą arba gydyti metastazavusią
ligą.
Chirurginė
operacija, kurios metu pašalinama inksto dalis arba visas inkstas,
vadinama nefrektomija. Pacientams, kuriems nustatomi nedideli už
inksto ribų neišplitę augliai, gali būti atliekama laparoskopinė
nefrektomija (chirurginiai instrumentai įvedami pro skylutes pilvo
sienoje); šiems pacientams reikia trumpiau gydytis ligoninėje, jie
greičiau pasveiksta, jaučia silpnesnį pooperacinį skausmą nei
tie, kuriems atlikta įprastinė atviroji operacija.
Jeigu
pašalinamas vienas inkstas, likęs inkstas ilgainiui padidėja ir
pasunkėja. Šis inkstas dirba intensyviau ir užtikrina iki 75 %
normalios inkstų funkcijos (t.y., daugiau nei tikėtina likusi pusė
inkstų funkcijos). Taigi, jeigu vienas inkstas pažeidžiamas ar
nustoja veikęs, kitas inkstas paprastai geba „dirbti už du“.
Turėdami tik vieną inkstą daugelis žmonių gali įprastai
gyventi.
Gydymo
parinkimas
Norint
sėkmingai kovoti su savo liga, svarbu patiems sužinoti kuo daugiau
apie inkstų vėžį. Todėl užduokite klausimų, ieškokite
informacijos internete, sužinokite kuo daugiau apie savo ligą ir
turimas jos gydymo galimybes. Tai padės geriau bendradarbiauti su
gydytoju ir slaugytoja bei didins pasitikėjimą skirimu gydytoju.
Kai
kuriems pacientams liga nustatoma dar tuomet, kai vėžys nėra
metastazavęs (išplitęs) į kitas organizmo sritis, tuo tarpu
kitiems pacientams jau iš pat pradžių nustatoma išplitusi liga.
Prieš
Jums skiriant gydymą paklauskite gydytojo toliau nurodytų
klausimų.
• Kokia
ligos stadija? Ar vėžys išplitęs? Jei taip, į kokius organus
vėžys išplito?
• Kokios
mano gydymo galimybės? Kurį gydymo būdą man rekomenduotumėte?
Ar man bus skiriamas daugiau kaip vienas gydymo būdas?
• Kokia
tikėtina kiekvieno gydymo būdo nauda? Ar šis gydymo būdas
išgydys, ar sustabdys mano ligą?
• Kokia
kiekvieno gydymo būdo rizika ir šalutinis poveikis? Ar man bus
skiriamos papildomos priemonės, kurios mažintų šalutinio
poveikio pasireiškimą?
• Kaip
ilgai truks gydymas?
• Ar
aš būsiu gydomas ligoninėje?
• Kiek
gydymas gali kainuoti?
• Kaip
gydymas įtakos mano kasdienę veiklą?
Kiti
klausimai, kurių paklauskite gydytojo prieš chirurginę operaciją,
jei bus rekomenduojama ją atlikti:
• Kokia
yra chirurginės operacijos rizika? Ar operacija duos kokį nors
ilgalaikį poveikį? Ar man reikės atlikti dializės procedūras?
• Ar
aš turėčiau iš anksto išsaugoti dalį savo kraujo, jeigu man
reikės perpilti kraujo?
• Kaip
aš jausiuosi po operacijos?
• Kiek
laiko man reikės gydytis ligoninėje?
• Kada
galėsiu grįžti prie įprastinės kasdienės veiklos?
Jūsų
gydymo komanda
Sveikatos
priežiūros komanda: priklausomai
nuo kiekvieno paciento poreikių, gydant ir rūpinantis inkstų vėžiu
sergančiu pacientu gali dalyvauti įvairūs sveikatos priežiūros
specialistai, pavyzdžiui, dietologai, socialiniai darbuotojai,
psichologai, fizioterapeutai ir ergoterapeutai.
Dietologai: jie
gali rekomenduoti tinkamiausią dietą tais laikotarpiais, kai
skiriamas gydymas arba pacientas sveiksta, gali padėti pasirinkti
tinkamą maistą ir mitybos papildus, palengvinti tam tikrus
virškinimo sutrikimus (pavyzdžiui, sumažėjusį apetitą, pykinimą
ar vidurių užkietėjimą). Dietologas gali įvertinti ir padėti
įveikti tam tikrus valgymo ir rijimo sutrikimus, padėti priaugti ar
numesti svorio, sveikai maitintis. Tuo metu, kai vėžiu sergantiems
pacientams skiriamas gydymas, jiems reikia tinkamai maitintis, gauti
pakankamai kalorijų su maistu, kad išlaikytų kūno svorį, ir
pakankamai baltymų, kad išliktų stiprūs. Gera mityba dažnai
padeda vėžiu sergantiems pacientams pasijusti geriau ir būti
energingesniais.
Bendrosios
praktikos gydytojai arba šeimos gydytojai: jie
toliau rūpinsis kasdiene Jūsų sveikatos būkle, kai Jūs gydotės
namuose, dirbs kartu su slaugytoja ir (arba) kitais specialistais,
koordinuos tolesnį Jūsų gydymą, gali Jus lankyti namuose. Šeimos
gydytojas gali Jus vėl nukreipti paliatyviam gydymui arba
organizuoti Jūsų gydymą ligoninėje ar slaugos įstaigoje, jeigu
Jūsų sveikatos būklė pakinta, taip pat gali padėti Jūsų šeimos
nariams ir globėjams įveikti sielvartą.
Nefrologas: tai
gydytojas, kuris specializuojasi inkstų ligų gydymo srityje.
Slaugytojos:
jos labai svarbios rūpinantis ir slaugant pacientus, jos skiria
vaistus, ypatingai tais atvejais, kai reikalingas gydymas ligoninėje.
Kai kurios slaugytojos specializuojasi onkologijos (vėžinių ligų)
srityje, jos išmano vaistų ir pačios ligos sukeltų šalutinių
reiškinių gydymo principus.
Onkologas: vėžio
gydymo srities specialistas, kuris koordinuoja inkstų vėžiu
sergančių pacientų gydymą. Onkologas sprendžia dėl imuninės
terapijos, molekulinės tikslinės terapijos ir chemoterapijos
skyrimo pacientui.
Paliatyvaus
gydymo specialistai: tai
gydytojai ir slaugytojos, kurie skiria gydymą ir padeda pacientams,
kai vėžys jau neišgydomas. Šių specialistų komanda reikalinga
teikti pagalbai, kurios tikslas susilpninti ligos simptomus ir
pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, o ne gydyti pačią ligą.
Radiologas
onkologas: gali
prisidėti prie gydytojų komandos, kai manoma, jog pacientui
tikslinga skirti spindulinį gydymą. Gydyme taip pat dalyvauja
specialistai technikai, kurie atsakingi už spindulinio gydymo
skyrimą.
Inkstų
ligų gydytojai: gali prisidėti prie gydytojų komandos, kai
reikšmingai pablogėja inkstų funkcija, ypatingai tuomet, kai
inkstų vėžys pažeidžia abu inkstus arba kai sutrikusi likusio
inksto veikla.
Chirurgas: pilvo
chirurgas arba inkstų chirurgijos srityje dirbantis specialistas yra
labai svarbūs, kai nusprendžiama, jog inkstų vėžiu sergančiam
pacientui reikalingas chirurginis gydymas.
Urologas: lytinės
sistemos ir šlapimo takų (įskaitant inkstų, šlapimo pūslės ir
antinksčių) chirurgijos srityje besispecializuojantis chirurgas.
Toliau
išvardyti kai kurie rizikos veiksniai, kurie gali didinti inkstų
vėžio atsiradimo pavojų.
Rūkymas:
rūkantiems asmenims inkstų vėžio atsiradimo rizika yra beveik du
kartus didesnė nei nerūkantiems; su rūkymu gali būti susiję iki
trečdalio visų inkstų vėžio atsiradimo atvejų. Ši rizika
sumažėja, kai pacientas nustoja rūkyti.
Lytis:
vyrams inkstų vėžio atsiradimo rizika didesnė nei moterims.
Nutukimas:
nustatyta, kad didelis viršsvoris arba nutukimas yra susiję su
padidėjusia inkstų vėžio atsiradimo rizika tiek vyrams, tiek
moterims. Manoma, kad organizmo riebalinio audinio perteklius gali
sukelti tam tikrų hormonų pokyčius, kurie skatina inkstų vėžio
atsiradimą.
Kaloringas
maistas gali didinti inkstų vėžio atsiradimo riziką.
Fizinio
aktyvumo stoka: asmenims, kurie nėra fiziškai aktyvūs, nustatyta
didesnė inkstų vėžio atsiradimo rizika.
Ilgą
laiką taikomos dializės procedūros ir įgyta cistinė inkstų
liga: sunkiomis inkstų ligomis sergantiems pacientams yra didesnė
inkstų vėžio atsiradimo rizika. Tokia rizika didesnė ir
pacientams, kuriems atliekamos dializės procedūros ir kuriems
pasireiškia cistinė inkstų liga. Apskaičiuota, kad šios grupės
pacientams inkstų vėžio atsiradimo rizika yra 30 kartų didesnė
nei bendrojoje populiacijoje. Vyrams (rizikos santykis 7:1) ir
asmenims, kuriems nustatoma didelių cistų dideliuose inkstuose,
inkstų vėžio atsiradimo rizika reikšmingai padidėja (vėžys
linkęs atsirasti praėjus 8-10 metų nuo dializių pradžios).
Padidėjęs
kraujospūdis arba hipertenzija: nustatyta, kad padidėjęs
kraujospūdis arba hipertenzija yra inkstų vėžio atsiradimo
rizikos veiksniai, nepriklausantys nuo nutukimo ir rūkymo.
Toksinių
junginių poveikis profesinėje aplinkoje: asmenims, kurie dažnai
kontaktuoja su tam tikromis toksinėmis medžiagomis (pavyzdžiui,
asbestu, švinu, kadmiu, sausojo valymo tirpikliais, herbicidais,
benzenu ar kitais organiniais tirpikliais ir naftos produktais), taip
pat tiems, kurie dirba geležies ir plieno pramonės įmonėse, gali
būti padidėjusi inkstų vėžio atsiradimo rizika.
Inkstų
vėžio atvejai šeimos narių tarpe: asmenims, kurių šeimos
nariai, ypatingai broliai ar seserys, sirgo inkstų vėžiu, yra
didesnė šios ligos atsiradimo rizika. Tai gali būti susijęs su
genų pokyčiais.
Genetinės
ir įgimtos būklės:
• Von
Hippel-Lindau (VHL) liga: tai reta įgimta liga, kurią sukelia VHL
genas ir kurios metu akyse, galvos smegenyse, nugaros smegenyse,
antinksčiuose bei kitose organizmo srityse pradeda nenormaliai augti
kraujagyslės.
• Paveldima
papilinių inkstų ląstelių karcinoma: šia liga sergantiems
pacientams yra įgimtas polinkis atsirasti vienai ar kelioms
papilinių inkstų ląstelių karcinomoms.
• Birt-Hogg-Dube
sindromas: paveldima būklė, kai galvos, krūtinės ląstos, nugaros
ir rankų odos plaukų folikuluose susidaro gerybinių auglių.
• Paveldimas
leiomiomatozės ir inkstų ląstelių karcinomos sindromas:
medicininė būklė, kai gimdoje ir odoje susidaro fibrozinių
auglių.
• Paveldima
inkstų onkocitoma: paveldima medicininė būklė, kuriai būdingas
polinkis susidaryti gerybiniam inkstų augliui (onkocitomai), kuris
turi nedaug galimybių supiktybėti.
• Policistinė
inkstų liga (PIL) : paveldima medicininė būklė, kurios metu
abiejuose inkstuose susidaro vynuogių kekę primenančių skysčiu
užpildytų cistų ir dėl to pasireiškia lėtinis inkstų
nepakankamumas bei galutinės stadijos inkstų liga. Sergant PIL taip
pat padidėja kitų inkstų ligų pasireiškimo rizika.
Kai diagnozuojamas inkstų vėžys, nustatoma jo stadija. Vėžio stadijos – tai tam tikra sistema, kuri naudojama apibūdinant auglio dydį, agresyvumą ir išplitimą bei kuri padeda planuojant gydymą ir prognozuojant ilgalaikes pasekmes. Vėžio stadiją padeda nustatyti tam tikri vaizdiniai tyrimai, įskaitant kompiuterinę tomografiją (KT) ir magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Taip pat bus atliekami kraujo tyrimai, siekiant įvertinti paciento bendrąją sveikatos būklę ir nustatyti, ar vėžys išplito į kitus organus. Įvardijant vėžio stadiją, vėžio gydymo komanda standartizuotu būdu apibūdina vėžinės ligos mastą.
Gydytojas Jums nustatys inkstų vėžio „stadiją“, remdamasis:
auglio
dydžiu;
vėžio
išplitimu į gretimus limfmazgius;
požymiais,
kad vėžys išplito į kitus organus (kepenis, plaučius, kaulus).
Priklausomai
nuo ligos stadijos (t.y., auglio dydžio, jo išplitimo) gydytojas
Jums nurodys tinkamiausio gydymo galimybes ir tikėtinas pasekmes.
Toliau išvardytos keturios vėžio stadijos remiasi vadinamąja
Robsono sistema (tai vienas iš Australijoje naudojamų inkstų vėžio
stadijos nustatymo metodų). Nurodyti išgyvenimo dažniai yra tik
orientaciniai, gydytojas suteiks Jums išsamesnę informaciją.
I
stadija: vėžys
neišplinta už inksto ribų. Auglys yra mažesnio nei 7 cm dydžio.
Šia vėžio stadija sergantiems pacientams yra geriausi išgyvenimo
rodikliai, ir labiausiai tikėtina, kad šie pacientai išgis atlikus
chirurginę operaciją. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra
beveik 90 %.
[I
stadijos vėžys]
Antinkstis
Inkstas
Inksto
arterija 7 cm ar mažesnis auglys
Šlapimtakis
Inksto žievė
II stadija: vėžys išplito už inksto ribų į aplinkinį riebalinį audinį arba į antinkstį (kuris yra virš inksto). Auglys yra didesnis kaip 7 cm. Šia vėžio stadija sergantiems pacientams išgyvenimo rodikliai taip pat dideli, o chirurginio gydymo rezultatai geri. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra didesnis kaip 75 %.
[II
stadijos vėžys]
Antinkstis
Inkstas
Inksto
arterija didesnis kaip 7 cm auglys
Šlapimtakis
Inksto žievė
III
stadija: auglys
gali būti bet kokio dydžio, tačiau jis išplinta už inksto
kapsulės ribų ir apima kraujagysles. Šia vėžio stadija
sergantiems pacientams gydytojas specialistas nurodys tinkamo gydymo
galimybes. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra artimas 65 %.
[III
stadijos vėžys]
Antinkstis
Daugybinės metastazės limfmazgiuose
Inkstas
Auglys Limfmazgiai
Šlapimtakis
IV
stadija: inksto
auglys gali būti bet kokio dydžio, tačiau šioje stadijoje jis
išplinta už inksto ribų į kitus organus (toliau nei tos pačios
pusės antinkstis). Todėl šios stadijos liga sergančių pacientų
ilgalaikio išgyvenimo dažnis yra mažiausias. Penkerių metų
išgyvenimo dažnis yra 10 %.
Daugelis simptomų yra nespecifiniai ir gali būti susiję su nevėžiniais inkstų ar šlapimo takų sutrikimais. Daugeliu atvejų inkstų vėžys nesukelia skausmo, kol netampa pažengusiu. Daugelis inkstų vėžiu sergančių žmonių visiškai nejaučia šios ligos simptomų iki tol, kol neatliekami tyrimai dėl kokio nors kito sveikatos sutrikimo. Visada pasitarkite su gydytoju, jeigu Jums pasireiškia kuris nors iš toliau nurodytų požymių ar simptomų:
• su
šlapimu pasirodo kraujo – tai vadinama hematurija;
• pasikeičia
šlapimo spalva ir jis tampa tamsus, rūdžių spalvos ar rudas;
• pasireiškia
apatinės nugaros srities skausmas, kuris nesusijęs su trauma;
• pasireiškia
pilvo skausmas (skrandžio srityje);
• atsiranda
auglys pilvo srityje;
• pasireiškia
nuolatinis nuovargis;
• greitai
ir netikėtai sumažėja kūno svoris;
• pasireiškia
karščiavimas, kuris nesusijęs su kitomis priežastimis;
• patinsta
pilvas ar atokios kūno sritys, pavyzdžiui, čiurnos, kojos, riešai
ir (arba) sėklidės;
• pasireiškia
mažakraujystė – sumažėjęs raudonųjų kraujo ląstelių
skaičius.
Inkstai glūdi giliai organizme, todėl įprastai apžiūrint pacientą inkstų vėžio nustatyti neįmanoma. Kaip ir kitų vėžinių ligų atvejais, anksti nustačius inkstų vėžį, jo gydymas būtų sėkmingesnis ir būtų platesnės gydymo pasirinkimo galimybės. Gydytojas gali skirti įvairius tyrimo metodus inkstų vėžiui nustatyti, priklausomai nuo Jūsų patiriamų simptomų.Taigi kokie tyrimai Jūsų laukia, jei kyla įtarimų, kad sergate inkstų vėžiu.
Visi
tyrimo būdai prasideda nuo atidaus Jūsų sveikatos būklės
įvertinimo (fizinio organizmo ištyrimo) ir išsamaus Jūsų
ankstesnių bei dabartinių sutrikimų aptarimo. Kadangi inkstų
vėžys gali išplisti į kitas organizmo sritis, svarbu labai
atidžiai įvertinti ligos simptomus. Gydytojas gali paskirti atlikti
kai kuriuos ar visus toliau nurodytus tyrimus, siekdamas nustatyti
Jūsų vėžinės ligos išplitimo mastą ir sudaryti gydymo
planą. Dažniausiai
atliekami toliau išvardyti tyrimai.
Šlapimo
tyrimas.
Dažniausias inkstų vėžio simptomas yra kraujo pasirodymas su
šlapimu. Šlapimo tyrimas taip pat gali nustatyti kitus pokyčius,
pavyzdžiui, šlapime atsiradusį baltymą ar vėžines ląsteles.
Tiriant ligonį paprastai visada atliekamas šlapimo tyrimas.
Atliekami mikroskopiniai ir cheminiai šlapimo tyrimai, kurie padeda
nustatyti net nedidelį plika akimi nematomą kraujo ar kitų
medžiagų kiekį. Maždaug pusei inkstų vėžiu sergančių
pacientų nustatoma kraujo šlapime. Šlapimo mėginį tiriant
mikroskopu (vadinamasis citologinis tyrimas), šlapime galima
nustatyti vėžinių ląstelių.
Kraujo
tyrimai. Atlikus
bendrąjį kraujo tyrimą ir biocheminį kraujo tyrimą, galima
nustatyti su inkstų vėžiu susijusių pokyčių. Labai dažnai
nustatoma mažakraujystė (sumažėjęs raudonųjų kraujo ląstelių
skaičius). Taip pat gali būti nustatoma vadinamoji eritrocitozė
(padidėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius), kadangi kai
kurie inkstų vėžiai gamina raudonųjų kraujo ląstelių
gaminimąsi kaulų čiulpuose skatinantį hormoną (eritropoetiną).
Kartais pasireiškia padidėjusi kepenų fermentų koncentracija
kraujyje (dėl nežinomų priežasčių) ir hiperkalcemija (padidėjęs
kalcio kiekis kraujyje).
Ultragarsinis
tyrimas. Šio
tyrimo metu naudojamos ultragarso bangos ir nustatoma, ar pakitusią
inksto struktūrą lemia skysčio pripildyta cista ar auglys. Jeigu
šlapime nustatoma kraujo, atliekamas ultragarsinis pilvo organų
ištyrimas, ypatingą dėmesį atkreipiant į inkstus, šlapimtakius
ir šlapimo pūslę. Paprastai prieš tyrimą jokio pasiruošimo
nereikia, dažniausiai tyrimas nesukelia jokių nepatogumų.
Naudojant ultragarso bangas, gaunamas vidaus organų vaizdas ir tokiu
būdu gydytojui padedama nustatyti galimus auglius. Ant odos
uždedamas daviklis, kuris skleidžia ultragarso bangas ir
registruoja nuo vidaus organų atsispindėjusias bangas. Inksto
auglių atspindėtos bangos sukuria echoskopinį vaizdą, kuris
skiriasi nuo normalaus inksto audinio. Šis tyrimas gali būti
naudojamas pirminei inksto auglio diagnozei nustatyti, taip pat gali
būti naudingas išryškinant auglį, kai atliekama adatinė jo
biopsija (žr. toliau apie biopsijos procedūrą).
Krūtinės
ląstos rentgeninis tyrimas.
Šis tyrimas atliekamas norint įvertinti, ar vėžys neišplito į
plaučius. Jeigu nustatoma pakitusi krūtinės ląstos rentgenograma,
gydytojas gali paskirti atlikti krūtinės ląstos kompiuterinę
tomografiją (KT), kuri padeda tiksliau įvertinti pokyčius.
Kompiuterinė
tomografija (KT). Tai
modifikuotas rentgeninis tyrimas, kurį atliekant skirtingu kampu
gaunami tam tikros organizmo srities vaizdai. Vėliau šie vaizdai
sujungiami ir gaunami organizmo pjūvių vaizdai. KT tyrimas yra
labai specializuotas rentgeninis tyrimas, kurio metu gaunami vidaus
organų vaizdai ar labai tikslūs tam tikros organizmo srities pjūvių
vaizdai. KT tyrimas yra vienas iš pirmiausiai pasirenkamų tyrimo
metodų inkstų vėžiui tirti. KT tyrimas dažnai atliekamas, jeigu
iš pradžių įprastu rentgeniniu tyrimu (pvz., atliktu dėl kitos
priežasties) nustatomas auglys ar inksto audinio sutankėjimas, arba
jeigu auglys apčiuopiamas iš išorės. KT tyrimas yra tikslesnis
nei įprastas rentgeninis tyrimas. KT tyrimo metu gaunami plonų
organo pjūvių vaizdai skirtingu kampu. Vėliau kompiuteris sujungia
gautus vaizdus ir gydytojas gali įvertinti pakitimų dydį bei
lokalizaciją. Siekiant gauti ryškesnius vidaus organų vaizdus,
prieš tyrimą pacientui gali reikėti išgerti tam tikros
kontrastinės medžiagos. Taip pat gali būti naudojama į veną
leidžiama kontrastinė medžiaga. Paprastai atliekant KT tyrimą
skausmo nejaučiama, tačiau į veną leidžiama kontrastinė
medžiaga gali sukelti karščio pojūtį. Kai kuriems asmenims į
veną suleidus kontrastinės medžiagos, gali pasireikšti alerginė
reakcija, ypatingai tiems, kurie alergiški jodui. Priklausomai nuo
to, kuri organizmo sritis bus tiriama, prieš procedūrą gali
reikėti kurį laiką nevalgyti.
Magnetinio
rezonanso tyrimas (MRT). Tai
kitas tyrimo metodas, kurio metu gaunami organizmo pjūvių vaizdai,
tačiau naudojamas magnetinis laukas ir radijo bangos. MRT tyrimas
yra labai specifinis tyrimo metodas, panašus į KT tyrimą, tačiau
gali būti labiau tinkamas kai kurioms organizmo sritims vertinti.
MRT tyrimo metu gaunami ryškūs tam tikro organo pjūvių vaizdai,
ir gydytojas gali pasluoksniui įvertinti organo struktūrą. MRT
tyrimas paprastai neskausmingas. Kadangi tyrimo metu naudojamas
galingas magnetinis laukas, metalinių objektų (pavyzdžiui, klubo
sąnario endoprotezą, širdies stimuliatorių ar metalines
plokšteles) organizme turintys asmenys apie tai turi iš anksto
pasakyti gydytojui ar MRT tyrimą atliekančiam personalui. Tyrimo
metu pacientui gali reikėti ilgą laiką išgulėti ramiai,
paprastai siauroje erdvėje, o tai kai kuriems asmenims gali būti
sunku (pavyzdžiui, vengiantiems uždarų erdvių). MRT tyrimas
dažnai atliekamas tais atvejais, kai KT tyrimas gali nepakankamai
aiškiai pavaizduoti tam tikrą organizmo sritį.
Angiografija. Šis
tyrimas atliekamas, siekiant įvertinti arterijų lokalizaciją ir
funkciją. Paprastai į stambią kojos arteriją įvedamas kateteris,
kuris įstumiamas į inksto arteriją. Į arteriją tuomet
sušvirkščiama kontrastinės medžiagos ir gaunamas kraujagyslės
vaizdas. Angiografijos metu galima gauti inksto auglį maitinančių
kraujagyslių vaizdą, kuris gali padėti chirurgui tiksliau
suplanuoti operaciją. Angiografija taip pat gali padėti diagnozuoti
inksto vėžį, kadangi auglį maitinančios kraujagyslės paprastai
atrodo kitaip nei normalios inksto kraujagyslės.
Pozitronų
emisijos tomografija (PET). Tai
labai specifinis diagnostinis tyrimo metodas, kurio metu remiantis
tam tikrais ląstelių veiklos rodikliais gaunama informacijos apie
vėžio išplitimo mastą. PET tyrimas paprastai atliekamas
diagnozuojant krūties, storosios ir tiesiosios žarnų, kiaušidžių
vėžį, limfomą, plaučių vėžį, melanomą bei galvos ir kaklo
srities vėžį. PET tyrimo panaudojimas inkstų vėžiui diagnozuoti
vis dar tiriamas. Kitaip nei KT ir MRT tyrimų metu (kai gaunamas
vidaus organų ar kitų organizmo struktūrų vaizdas), PET tyrimo
metu vaizdai gaunami analizuojant su ląstelių medžiagų apykaita
susijusius cheminius ir fiziologinius pokyčius. Tai labai svarbu,
kadangi ląstelių cheminių ir fiziologinių pokyčių dažnai
atsiranda anksčiau nei galima pamatyti struktūrinius audinių
pokyčius. Taigi, PET tyrimas gali padėti atskirti gerybinį auglį
nuo piktybinio ir padėti gydytojui įvertinti išplitusio vėžio
stadiją. Atlikus PET tyrimą taip pat galima įvertinti, ar skirtas
gydymas yra veiksmingas, ar ne. PET tyrimas gana dažnai atliekamas
kartu su KT ir MRT tyrimais.
Cistoskopija.
Tai tyrimo metodas, kurio metu įvertinamas vėžio išplitimas
šlapimo pūslėje ir šlaplėje. Šio tyrimo metu pro šlaplę į
šlapimo pūslę įvedamas specialus teleskopas su lęšiais ir
šviesos šaltiniu.
Kaulų
skenavimas.
Šio tyrimo metu į veną sušvirkščiamas nedidelis radioaktyvaus
preparato kiekis; šis preparatas su krauju patenka į kaulus ir
tokiu būdu galima nustatyti į kaulus išplitusį vėžį. Kaulų
skenavimo tyrimas atliekamas norint patikrinti, ar vėžys neišplito
į kaulus. Iš pradžių nedidelis specialaus radioaktyvaus preparato
kiekis sušvirkščiamas į veną. Šis preparatas patenka į kaulus
ir kaupiasi tose srityse, kuriose kaulinis audinys yra aktyviausias.
Tyrimo metu galima nustatyti tiek vėžines, tiek nepiktybines kaulų
ligas, tačiau remiantis vien tik šiuo tyrimu negalima atskirti
vėžio nuo kai kurių kitų ligų (pavyzdžiui, artrito). Todėl
gali reikėti atlikti kitus tyrimus, pavyzdžiui, rentgeninį ar KT
tyrimą.
Biopsija. Jeigu
atlikus diagnostinius tyrimus, yra aiškus klinikinis įtarimas, kad
inksto auglys piktybinis, inkstas nedelsiant bus pašalinamas
chirurginiu būdu (atliekama nefrektomija). Jeigu diagnostinių
tyrimų rezultatai neaiškūs, gali būti atliekama biopsija. Šios
procedūros metu paimamas nedidelis auglio audinio mėginys, kuris
ištiriamas ir nustatoma, ar jis gerybinis, ar piktybinis.
Yra
keletas inksto biopsijos atlikimo būdų, tačiau dažniausiai
atliekama procedūra, kuri vadinama adatine aspiracija arba adatine
biopsija. Jos metu tikslumui užtikrinti naudodamas ultragarsinį ar
KT tyrimą, gydytojas pro odą tiesiai į auglį įduria ilgą ploną
adatą ir paima audinio mėginį. Paprastai ši procedūra nesukelia
nepatogumų.
Vėliau
gydytojas patologas pro mikroskopą ištiria gautą audinio mėginį,
siekdamas nustatyti, ar auglys gerybinis, ar piktybinis. Jeigu
nustatomas piktybinis auglys, gydytojas patologas taip pat gali
patikslinti histologinę jo sandarą arba ląstelių tipą. Jeigu
nustačius inksto auglį kartu randama ir išplitusių metastazių,
vietoje inksto biopsijos galima atlikti metastazės biopsiją. Tai
gali būti rekomenduojama siekiant sumažinti kraujavimo pavojų tais
atvejais, kai metastazės sritis yra lengviau pasiekiama nei inkstas.
Inkstų vėžys yra tam tikro tipo inkstų ląstelių vėžys.
Vėžį
sukelia greitas nenormalių ląstelių augimas inkste. Mūsų
organizme nuolat susidaro naujų ląstelių – tokiu būdu mes
augame, organizme pakeičiamos „susidėvėjusios“ ląstelės arba
atnaujinamos pažeistos ląstelės. Šį procesą kontroliuoja tam
tikri genai. Visas vėžines ligas sukelia šių genų pakitimai.
Paprastai genai pakinta mūsų gyvenimo eigoje, tačiau nedidelis
skaičius žmonių tokius genų pokyčius gali paveldėti iš savo
tėvų.
Inkstų
vėžys, kaip ir visi vėžiai, prasideda nuo nedidelio pakitimo ir
ilgainiui didėja. Inkstų vėžys paprastai auga kaip vientisas
darinys, tačiau viename ar abiejuose inkstuose gali susidaryti ir
daugiau kaip vienas auglys. Šie augliai gali būti gerybiniai (ne
vėžiniai) arba piktybiniai (vėžiniai). Gerybiniai augliai
neišplinta į kitas organizmo sritis.
Iš
pradžių susidaręs piktybinis auglys auga tik tam tikro organo ar
organizmo srities ribose. Jeigu vėžys pradedamas gydyti ankstyvoje
stadijoje, tikimybė jį išgydyti yra labai didelė. Jeigu vėžys
nėra gydomas, vėžinės ląstelės gali išplisti į aplinkinius
audinius ar į kitas organizmo sritis. Kai šios ląstelės pasiekia
naująją organizmo sritį, čia jos gali toliau augti ir sudaryti
kitą naujos srities auglį.
• Pirminis
vėžys yra toks, kuris susidaro pačiame inkste (t.y., vėžinės
ląstelės nėra atnešamos į inkstą iš kokios nors kitos
organizmo srities). Pirminiais vėžiais dažniausiai serga vyresni
kaip 40 metų žmonės.
• Antriniai
vėžiai arba vadinamosios „metastazės“ – tai tokie augliai,
kurių ląstelės atnešamos iš kokios nors kitos organizmo srities.
Antriniai inkstų vėžiai dažnesni nei pirminiai.
Vidutinis
pacientų amžius, kai nustatomas inkstų vėžys, yra 55 metai.
Vaikams ši liga pasireiškia retai.
Lietuvoje
vežio registras užfiksuoja
po 375,4 onkologiniu susirgimu per metus.
Inkstų
vėžio tipai – imunologijos laboratorija
Inkstų
vėžys gali būti klasifikuojamas į keletą skirtingų tipų
remiantis pro mikroskopą nustatoma vėžinių ląstelių išvaizda
(tai vadinama mikroskopine sandara) ir kitais genetiniais veiksniais.
Inkstų
vėžys taip pat gali būti klasifikuojamas pagal jo klinikinę ir
patologinę stadiją. Pavyzdžiui, prieš chirurginę operaciją
atlikus tyrimus gali būti nustatoma, kad tam tikra limfmazgių grupė
yra padidėjusi, tačiau gydytojas tiksliai nežinos, ar limfmazgiai
yra pažeisti vėžio. Atlikus biopsiją ar chirurginę operaciją,
pakitusių audinių mėginį galima paimti išsamesniems tyrimams pro
mikroskopą.
Kai
vėžio stadija nustatoma remiantis tik klinikiniu įvertinimu, ji
vadinama klinikine ligos stadija. Pakitusį audinį ištyrus
mikroskopu, nustatoma patologinė ligos stadija.
Pagrindiniai
inkstų vėžio tipai nurodyti toliau.
Šviesiųjų
ląstelių karcinoma (75-85 % atvejų) – tai dažniausias
inkstų ląstelių karcinomos tipas, jis nustatoma maždaug 80 %
inkstų vėžiu sergančių pacientų. Tiriant pro mikroskopą,
atskiros šio vėžio ląstelės atrodo labai blyškios ir šviesios.
Papilinių
ląstelių (chromofilinė) karcinoma (10-15 % atvejų) – tai
antrasis pagal dažnį inkstų vėžio tipas, jis nustatoma maždaug
10-15 % inkstų vėžiu sergančių pacientų. Šios vėžinės
ląstelės sudaro mažojo piršto formos darinius (vadinamus
papilėmis).
Chromofobinė
karcinoma (5-10 % atvejų) – tai trečiasis pagal dažnį
inkstų ląstelių karcinomos tipas, jis nustatoma maždaug 5 %
atvejų. Panašiai kaip ir šviesiųjų ląstelių karcinomos
ląstelės, šio tipo vėžio ląstelės yra blyškios, tačiau yra
žymiai didesnės ir pasižymi tam tikrais išskirtiniais bruožais.
Karcinoma
su genų translokacija – tai tam tikro tipo inkstų vėžys,
pasireiškiantis vaikams, kurie buvo gydyti chemoterapija dėl kitos
piktybinės ligos, ruošiantis persodinti kaulų čiulpus arba dėl
autoimuninių ligų.